1-oji Moterų stovykla „Cackos Pacackos“

1-oji Moterų stovykla „Cackos Pacackos“

Gerdama kavą dėlioju paskutinius būsimos II-osios moterų stovyklos „Cackos Pacackos“ programą ir vėl mintimis sugrįžtu prie buvusios, tos pirmosios stovyklos, kuri man tiek daug reikš nesvarbu, kiek laiko prabėgtų. Labiausiai todėl, kad pati sau įrodžiau, jog svajonės pildosi, tik reikia įdėti pastangų ir kad manimi patikėjo tiek daug moterų. Net nežinau, kas kam davė daugiau – ar aš Joms, ar Jos man. Kiekviena stovyklos dalyvė buvo tokia milžiniška dovana visoms, kad net šiurpas laksto po kūna prisiminus visas veiklas, pokalbius, pasidalijimus bei žinias, kurias įgavome. Viskas taip gyva, jog atrodo, dabar pat nužengiau žingsnį ten, pas Jus. Mano veide milžiniška šypsena, o visas stovyklautojas dabar pat norėčiau apkabinti ir pabučiuoti, tokios artimos man tapo. Tikiuosi ir aš joms, ir mes viena kitai.

Ne vienas žmogus manęs klausė, kodėl aš taip orientuojuosi į moteris ir akcentuoju moteriškumą? Ištikrųjų man sunku atsakyti trumpai ir tiksliai. Tikriausiai teisingiausias atsakymas būtų todėl, kad pati esu moteris. Ir patiriu savo kailiu, ką reiškia ja būti.  Kiek pamenu save visada buvau stipri, veikli, niekada neleidau jokiai kliūčiai ar nesėkmei manęs sužlugdyti. Visuomet ir šalia esančias moteris įkvėpdavau, padėdavau, suimdavau į rankas. Suroganizuodavau sau ir geriausioms draugėms trumpus pabėgimus iš realaus pasaulio, nesvarbu kas tai būdavo – dvigubas kino seansas, savaitgalis kurorte, spektaklio apankymas ir analizė, ilgos vynų degustacijos (nors šiaip aš vyno net nemėgstu), eksursijos po kitus miestus. Tokia savotiška pagalba kitoms būdavo puikiausia atgaiva ir terapija ir man pačiai. Minėti pokyčiai (tikriausiai tapimas mama labiausiai) daug ką pakeitė, laiko paskirstymo prioritetus, kai kurias drauges atėmė, kai kurias pridėjo, dalino daug naujų potyrių ir gausino pašnekesių su kitomis moterimis, su kuriomis vis padūsaudavome apie tai, kaip viskas sunku ir kaip reikia/sunki skirti laiko sau. Ilgainiui pradėjau jausti, kad vienintelis sudėtingiausias dalykas šiuo metu yra išdrįsti garsiai pasakyti sau ir aplinkiniams, kad man reikia laiko sau. Tylos, švarios galvos, atsiribojimo nuo rutinos ne porai valandų, kol išleki į kirpyklą arba užsidarai vonioje. Kai kurios nedrįsta to pasakyti ir pripažinti net pačios sau – kaip karžygės iškėlusios vėliavą eina per kasdienybę ir bijo pralaimėti mūšį su nuovargiu ir pervargimu. Taigi, esu tikra, ka laiko tik sau reikia ne man vienai. O visoms moterims. Mintyse labai ilgai nešiojausi norą kažką veikti moterų labui, ir jaučiu, kad Dievas mane apdovanojo ypatinga misija šioje žemėje – padėti moterims prisiminti savo tikrąją paskirtį šioje žemėje. Leisti joms vis iš naujo įsimylėti ir atrasti save. Paskatinti jas siekti savo svajonių ir tikslų. Nepamiršti mylėti savęs, o jei tam reikia pagalbos – išmokti ją suteikti pačiai, o ne laukti, kol kažkas kitas tą padarys. Mes esame atsakingos pačios už save. Ir niekas kitas mumis nepasirūpins taip, kaip mes tą galime padaryti pačios. Ir tik po to, kai garsiai pasakai sau, jog nusipelnei šiek tiek daugiau ir pakovoji už savo tiesą, aplinkiniai tuo patiki. Ir galimybės tam atsiranda. Pasakysiu vieną tiesą – galime dalinti save kitiems – pirmiausiai šeimai, o paskui ir artimiesiems, kolegoms, praeiviams – tik tada, kai karts nuo karto prisipildom savo širdis meilės sau, pailsim ir esam kupinos energijos bei įkvėpimo gyvenimui. Tai štai apie ką ir kam yra mano organizuojamos Moterų savaitgalio stovyklos. Tikiuosi, supratai, kad Tu esi viena tų moterų, kurioms būtina jose pastovyklauti 🙂

Į pirmąją stovyklą norėjau sudėti viską, ką galėjau geriausio tam, kad visos stovykloje dalyvavusios moterys jaustų ypatingą dėmesį ir tikrai pailsėtų. Didžiausias komplimentas man buvo kai viena dalyvė išvažiuodama pasakė, jog jaučiasi kaip po ilgų atostogų, nes visko vyko tiek daug, kad net nebuvo kada pagalvoti apie darbą. Noriu trumpai papasakoti, ką veikėme ir apie ką buvo I-oji moterų savaitgalio stovykla „Cackos Pacackos“. Šios stovyklos programa buvo orientuota į išorinį grožį, savęs pateikimą ir fizinę sveikatą, kuri, aišku, neatsiejama nuo vidinės. Mūsų laukė tokia programa, kuri šiek tiek pakito, bet vistiek viską suspėjome. Ir dar daugiau!

I-ąjį vakarą, penktadienį rinkomės iš visos Lietuvos – kas iš Vilniaus, kas iš Kauno, kas iš Marijampolės, o kas – iš Klaipėdos. Beje, stovykla vyko Melragėje, pajūryje, ir didžiausias stebuklas buvo tas, kad nors orų prognozės rodė ne itin palankų orą, mes regėjome nuostabius saulėlydžius ir visą savaitgalį džiaugėmės saule bei nuostabiomis jūros bangomis. Taigi, pirmasis vakaras buvo skirtas susipažinimui ir apsišniukštinėjimui. Ne per daugiausiai laiko ir buvo likę, nes kol visos įsikūrė ir susibūrė, atėjo vėlus vakaras ir po ilgos darbo savaitės – saldaus miego poreikis.

II-oji diena buvo suplanuota atsakingai ir labai gausiai. Pirmiausiai rytą pradėjome nuo susitikimo ir trumpos paskaitos, vėliau mankštinomės, pusryčiavom ir klausėmės paskaitos apie sveikatą bei tinkamą mitybą. Esu dėkinga sveikatingumo instruktorei Alinai, nes ji ne tik mums vedė sporto užsiėmimus, bet ir labai įdomiai pasakojo apie tai, kas gi yra ta sveika mityba, ką reiškia sąvoka „sveika moteris“. Bandėme sau įsivardyti, ko trūksta, kad galėtumėm taip vadintis :).

Vėliau papietavusios skubėjome į teorinę paskaitą apie veido priežiūrą, odos tipus, tinkamas veido priemones ir visokius kitokius įdomius dalykus. Mokėmės atlikti masažą savo veidui, tinkamai naudoti priemones, išmokom atpažinti visokius slaptus taškus veide ir galvoje, kuriuos tinkamai veikiant galima ne tik nuraminti galvos skausmą, skatinti plaukų augimą, bet ir raukšles sustabdyti. Už visą šią informaciją ir pamokas buvom begalo dėkingos Aurelijai Žukauskei. Ji – nuostabi stebukladarė, tikrai, naudojuosi visais jos patarimais bei paslaugomis, kokiomis tik įmanoma ir negaliu atsidžiaugti teigiamais pokyčiais kuriuos pastebiu ne aš viena.

Vėliau kalbėjomės apie tikslus, mąstėme apie savo pasirinkimus, susipažinome su nepaprastu kūrybos ir karoliukų pasauliu. Čia jau aš gavau galimybę atverti duris į savo cackišką pasaulį. Iš atsiliepimų supratau, kad visoms norėjosi jame likti ilgiau ir visos pažadėjo į jį dar sugrįžti. Pasipuošusios savo rankų darbo apyrankėmis vėl džiaugėmės jūra ir moteriškai pramogavome kepdamos „barbeciu“, klausydamos muzikos. Pokalbiai, dalijimasis įvariomis gyvenimiškomis patirtimis liejosi laisvai. Ir aš dar ir šiandien savęs klausiu, kas buvo naudingiau ir suteikė apčiuopiamesnės naudos – ar mano skrupulingai suorganizuota programa ar tie neformalūs pokalbiai?

III-ios dienos rytas prasidėjo mankšta, trumpa paskaita ir makiažo sau pamoka. Visos namo išvažiavome ne tik pažadėjusios laikytis sveikos mitybos plano, kurį gavome dovanų nuo Alinos, siekti slapto tikslo, užkoduoto apyrankėje, kasdien pildyti dienoraštį, bet ir labai gražios, su nuostabiu makiažu, kurį išmokome pasidaryti pačios. Ši veikla susilaukė taip pat didelio susidomėjimo. Makiažo paslapčių mus mokė Vilma Sliosorienė, kuri pati savo pavyzdžiu įrodė, jog… makiažas išties daro stebuklus. Ir kartais (šiaip jau nedidelėm dozėm – kasdien) tų stebuklų mums reikia visoms!

Bet kokie žodžiai ir nuotraukos yra per sausos papasakoti tam, ką mes patyrėme ir išsivežėme kiekviena savo širdyje… Visos išsiskirstėm pakylėtos, nes jautėmės labai gražios sau, su ryškiomis lūpomis ir spindinčioms akim, pailsėjusios išdūmėm toliau tęsti nuostabių darbų, pas savo mylimiausią, išsiilgtą šeimą ir namus. Manau, kad jei kurie vyrai ir nenorėjo išleisti visam savaitgaliui kažkurios, sulaukę tokių pailsėjusių gražuolių kitą kart patys lieps važiuoti 🙂 Ir aš esu tikra, kad sekantį pirmadienį darbuose visos spindėjome šiek tiek kitaip, nei kasdien. Nes ta energija, kurios pasisėmėme ir dalijomės viena su kita buvo tikrai kažkas nežemiško. Žodžiais to nepapasakosi…

Beje, nepaminėjau dar vieno labai svarbaus dalyko apie šias stovyklas – jos skirtos įvairiausio amžiaus, išsilavinimo, pareigų moterims. Aš labai didžiavausi tuo, kad važiavo mamos su dukromis, nes mano pačios ryšis su mama yra nežemiškas, ji man ne tik mama, bet geriausia viso gyvenimo draugė. Myliu ją taip stipriai, kaip savo dukrą. Todėl stovykloje buvusios mamos ir dukros džiugino mano širdį ir buvo labai „savos“ – nes aš žinau, ką reiškia tas ryšys ir neįkainojamas laikas, kurį gali praleisti kartu. Ir dar taip turiningai! Beje, vienų dukroms buvo vos 10metų, o kitų mamoms – jau daugiau kaip 60metų. Bet būtent todėl mes ir galėjome tiek daug duoti viena kitai nes visos buvome su skirtingomis patirtimis ir svajonėmis.

Tam kad nors kiek perpasakočiau, su kokiomis emocijomis grįžome namo, dalinuosi keliais dalyvių atsiliepimais – man asmeniškai, net graudumas ima suvokiant, kad prie visų tų jausmų ir potyrių šiek tiek prisidėjau ir aš:

„Buvo nuostabus žinių, motyvacijos, pažinčių, atradimų savaitgalis. Aš keičiuosi. Rita, 34m – kirpėja.“

„Esu įsitikinus, jog moterims būtina susiburti tam, kad susigrąžintų energiją, pailsėtų nuo kasdienybės, pabūtų tarp bendraminčių ir dar parsivežtų į namus idėjų ir žinių. Ši stovykla visa tai suteikė! Ačiū! Laura, 38m – dėstytoja.

„Labiausiai džiaugiuosi dėl visų Moterų, kurias teko sutikti ir pažinti stovykloje. Visos tokios skirtingos ir kartu labai panašios! 🙂 Įsimintinas savaitgalis buvo, rekomenduoju! Dovilė, 29m. – vadybininkė.“

„Tiktai rūpindamiesi savimi, galime geriau pasirūpinti ir kitais žmonėmis. Kuo greičiau ir jautriau atsiliepiame į savo reikmes, tuo rūpestingesni ir dosnesni daromės kitiems“ – Eda LeShan. – Nuostabus laikas bendraminčių rate, atotrūkis, poilsis, pabuvimas su kitais ir su savo „Aš“. Tiek daug gero gavome iš moterų stovyklos, kad visko ir neparašysiu, todėl norisi pasakyti tiesiog: pabandykite, pasidomėkite savimi ir sudalyvaukite! Amanda, 39m. – gydytoja odontologė.“

„Stovykla buvo poilsis, malonumas, grožis akims ir atgaiva kūnui. Tai miela ir šilta moteriška bendrystė su džiuginančiais dalykėliais: grožio ir sveikatos valandėlės, bendras mankštos judesys, pašnekesiai, vakarojimas kepant šašlykus, jūra, karoliukų vėrimas… Žodžiu visko kas miela, ilsina bei turtina kupinai. Ačiū! Alma, 55m – mokyklos direktorė.

„Moterų stovykla buvo kažkas tokio, apie ką senai svajojau 🙂 Nauji veidai, naujos patirtys 🙂 Įsitikinau, kad mes, moterys esam visos skirtingos, bet kartu ir panašios, juk mes mamos, žmonos, dukros… bet kai vienoje vietoje mūsų tiek daug mes – JĖGA! Metuose 1 arba 2 tokie savaitgaliai PRIVALOMI! Tai taip atpalaiduoja ir sudėlioja viską į savo vietas! Vilma, 34 – visažistė.“

Jeigu ir Tu pagaliau nusprendei save apdovanoti turiningu ir prasmingu laiku sau, parašyk man laišką į labas@cackapacacka.lt. Papasakosiu apie antrąją stovyklą, kuri jau pakeliui!

Send this to a friend