Kūrybiniai poreikiai

Kūrybiniai poreikiai

Šiandien visas mano laikas priklauso man. Nubudusi anksti ryte galiu veikti ką noriu – skaityti knygą, siūti papuošalus, – kurti naujus modelius, derinti užsakymus su klientėmis, atrašinėti krūvas laiškų, pasigėrėti savo swaorvski kristalų kolekcija, džiaugtis papuošalų spindėjimu šioje nuostabioje dienos šviesoje. Kurti Jums video ir cackų pristatymus. Galiu rašyti, vartytis lovoje iki pietų, galiu tvarkytis spintą ir nusimatyti vasaros derinius, galiu dėliotis karoliukus, galiu lėkti pas drauges gerti kavos, galiu, galiu, galiu! Visas laikas priklauso man. Bet kažin kur visas mano kūrybinis įkvėpimas ir noras siūti? Dar vakar pasižymėjau bent keletą eskizų ir vizijų, pagal kurias šiandien numačiau savo būsimus kūrinius. Deja… Mano didžiausias įkvėpimas ir varomoji jėga vardu Uršulė šį savaitgalį palikta „pakeisti aplinkos“ (gi visoms moterims tai reikalinga kaip oras) pas senelius ir pasidžiaugti jų lepinimais ir meile. Ir kaip gi Jūs manote, ką veikiu aš? Vietoj to, kad realizuočiau savo kūrybinius polėkius ( nes na iš ties tai irgi buvo vienas gana stiprus motyvas šio savaitgalio planuose) vaikštau iš kampo į kampą, nežinau kuo užsiimti, nes namuose per daug tylu. Visos spalvos ne tokios ryškios, veiklos ne tokios mielos, o savo dienos ritmą matuoju pagal Uršulės dienos planą – jau lyg turėtų valgyt, dabar gal eit į lauką, o dabar jau miegot. Dabar turbūt žaistų su žaislais ir bandytų laimę nugvelbt kokį visai netinkamą žaidimams daiktą, o dabar tampytų mano kelnes ir norėtų ateit pasidžiaugt į mano glėbį… Kol dar nebuvau mama, nesuvokiau, kaip galima nenorėt palikti savo vaiko seneliams ir lėkt pasidžiaugt gyvenimu. Arba mąstydavau – na ir kam tos draugės visur tamposi savo vaikus, ne jau nenori pailsėt nuo jų. Atostogos su vaikais? O siaube, ar gali būt blogesnės atostogos?! Ir ką Jūs manot… Ką mąstau ir jaučiu dabar? Mintyse noriu lėkt ir pasiimt Uršulę atgal. Bet suvokiu, kokia didelė esu egoistė. Žinojau tą, kol dar neturėjau Uršulės, bet jai gimus tikriausiai tapau dar didesne… Aš žinau, kad vaikus auginame ne sau, ir neteisinga juos pasiglemžti. Bet kaip jau minėjau, matyt mano egoizmas ir šiuo klausimu toks milžiniškas, kad iš tos meilės Uršulei negaliu gyventi įprastai ir dalintis ja su kitais. Ji man reikalinga kaip oras. Ji mano įkvėpimas, mano gyvenimas, mano laikas ir mano turtas. Mano širdies dalis, be kurios negaliu. O jei turiu galėti, būna labai sunku ir skaudu. Ir kaip išmokti būti mažiau egoistiškai šiuo klausimu? Mokykis ir mokykis… Visą gyvenimą…

Lankelis 3

Nežinau, kurios mamos didesnės didvyrės – ar tos, kurios moka būti be savo vaikų, atostogauti be jų, leisti jiems džiaugtis kitų dėmesiu, panakvoti pas senelius, vėliau – drauges ir t.t., ar tos, kurios ryžtasi viską daryti kartu (nes tam tikrai reikia ryžo, valios ir didelės kantrybės). Aš mokausi būti ir tokia, ir tokia. Stengiuosi. Bet sunku… Žinau, kad svarbiausias kriterijus yra vaiko gerovė, bet kol kas aš tikriausiai esu per silpna. Myliu ją per stipriai, dėl to noriu turėti sau ir išlaikyti šalia kiek įmanoma ilgiau. Nes žinau, kad nenumaldomai artėja laikas, kada visas nuostabus ir įdomus pasaulis ją pasiglemš iš manęs, o aš sklaidysiu jos kūdikio nuotraukas ir atsiminsiu šitą laiką, kaip patį nuostabiausią. Bučiuosiu akimis tas minkštas mažas „leškutes“, pilviuką, mažas garbanytes paausiuose, ir neatleisiu sau už kiekvieną akimirką, kurią praleidau be jos.

Braukiuosi ašaras ir važiuoju pas Uršulę. Kūryba gimsta iš kūrybos ir buvimo joje. O kitaip laiko su Uršule įvardyti ir negaliu…

P.S. „Mes gi esam tie, kurie jų laukia,

Laukdavo ir lauks visais laikais.

Tik su jais mes esame suaugę,

O vieni mes irgi kaip vaikai.“ (J.Marcinkevičius).



Send this to a friend