Pokyčių vėjas galvoje ir gyvenime

Pokyčių vėjas galvoje ir gyvenime

Apie pokyčių vėja galvoje ir gyvenime…

Pastarasis pusmetis mano gyvenime – kažkokių ne visai apčiuopiamų, bet didelių pokyčių metas. Jaučiuosi tiek daug savyje sukaupusi, kad noriu dalintis, dalintis ir dar kartą dalintis tuo su Jumis. Tikiuosi, nepabosiu. O jei taip nutiks – sakykit!

Esu iš tų žmonių, kurie bijo garsiai džiaugtis, nes turi kažkokį keistą supratimą, kad jei tą darysi garsiai – laimė nusisuks nuo tavęs. Ne kartą net ir eidama išpažinties (o taip, tą praktikuoju) gavau pylos nuo kunigo, mat jei nesidalini laime ir džiaugsmu su kitais tai tarsi nuoširdžiai nevertini Dievo dovanų. Tai aš vis stengiuos ir mokausi džiaugtis garsiai. Kaskart kai tą darau, vis tiek jaučiuosi šiek tiek nemandagi, kad gal esu laimingesnė nei kiti, ir dėl to truputį griaužia sąžinė…

Einu prie esmės to, apie ką norėjau papasakoti ir kuo pasidžiaugti. Tikriausiai pamenat, kad organizuoju savaitgalio stovyklas moterims? Ir paskutinė vykusi, III-ioji stovykla „nunešė“ gerąja prasme mus visas. Tiesą pasakius, man buvo labai baisu nuo pat jos paskelbimo pradžios, kai kelialapiai buvo išgraibstyti per porą dienų, o paskui dar ilgą laiką turėjau nukąsti kartėlį ir atrašyti visoms norinčioms, kad deja, vietų nebėra, galiu tik įrašyti į eilę, iki pat paskutinės akimirkos, kad nu negali būti viskas taip gerai ir tobulai. Bet žinokit, būna gyvenime taip. Ir tuo įsitikinau pati.

Apie tai, kiek daug visko patyrėm ir kaip viskas buvo nerealu galėčiau parašyti atskirą knygą, o visos dalyvės (na, manau, kad tikriausiai visos, nes beveik iš visų sulaukiau tiek daug nuostabių atsiliepimų ir padėkų, kad net širdis stoja iš džiaugsmo atsiminus) tą patvirtinų. Bet šiandien pabūsiu egoiste (eilinį kart) ir papasakosiu, ką MAN davė ši stovykla. 

Jau minėjau, kad pastarąjį pusmetį buvo daug pokyčių, bet aš vis iki galo neapsisprendžiau kuriuo keliu eiti. Atrodo, viskas taip sekasi, tik sėdėk, siųk cackas ir Dievą mylėk. Bet niekaip neradau kur iki galo save padėt, kad atrasčiau visišką pilnatvę. Mano noras dalintis, bendrauti, socializuotis, organizuoti visokias veiklas ir matyti to teigiamus pokyčius žmonėse tiesiog neleido ramiai dirbti užsidarius namuose ir kurti cackas.

Taip besvarstant kažkurią akimirką supratau, kad vistik mokytojos pašaukimas (ir praleisti metai tą dirbant, ir visos kitos veiklos bei patirtys su tuo susijusios) manyje stipresnis nei kūrėjos ir nusprendžiau, kad ta proga, kad Uršulė nuo rugsėjo pradės žingsniuoti darželin pamaniau, kad ir man metas susirasti kokią mokymo įstaigą, kuriai galėčiau dovanoti save, savo žinias bei gebėjimus. Niekam to garsiai nesakiau, vietą radau greit, ir jau buvau viena koja ten. Visokios abejonės neleido naktim miegoti, bet, galvoju, gal vistik reikia būti tuo, kuo esi, o ne tuo, kuo apsimoka būti.

Ir tada atsitiko III-ioji moterų stovykla. Ir nors pati ten dalyvavau kiek kitaip, įgavau tokį „boost‘ą“ ir įkvėpimą veikti, kad sekmadienį grįždama namo priėmiau sprendimą ATIDARYTI CACKA PACACKA STUDIJĄ ir jį įgyvendinau per nepilną mėnesį! Apie tai svajojau dar tada, kai neturėjau cackų ir buvau antro kurso studentė. Antri metai svajojau intensyviau, bet paskaičiavus visus „už“ ir „prieš“ vis pabūgdavau. Buvo per daug „o kas jeigu“ ir permažai „viskas pavyks“. Bet dabar mano svajonė po truputį virsta realybe ir tai toks bauginančiai malonus jausmas, kad nemoku apsakyti. Kad išsipildė pilnai galėsiu patvirtinti tada, kai mano tikslai suburti moteris įvairoms įdomioms veikloms ir kiti sumanymai pasiteisins ir sulauks pripažinimo. Žinau, kad tam reikės įdėti labai daug darbo. Bet aš tikiuosi, kad Jūs man padėsit siekti šios svajonės. Nes aš dar kart pasikartosiu – kur moterų bendrystė, solidarumas ir palaikymas – ten yra jėga! Cacka Pacacka sotvyklos moterims – puikiausiais to įrodymas. Puikiausias to įrodymas yra mano pačios istorija. Ir nepapasakosi, tą tiesiog reikia patirt.

P.S. Ši bendra nuotrauka iš stovyklos man visada bus ypatinga. Nes primins, kad viskas priklauso nuo Tavęs: kaip priimsi esamą situaciją, tokia ji ir bus. Ši veikla (asmeninės fotosesijos pajūryje) man asmeniškai buvo stipriausia pamoka, pažintis su savo vidiniais dalykais patirtis ir laimėjimas. Ir manau, kad dėka jos (o gal tai buvo tik kulminacija) aš priėmiau sprendimą sekti savo svajone, o ne atiduoti save kitiems. Ačiū visoms aplinkybėms ir dalyvėms! Niekas nevyksta be reikalo.

P.P.S. Studijos atidarymas jau už savaitės. Sekit naujienas 



Send this to a friend