Kodėl rankų darbas tiek (mažai) kainuoja?

Kodėl rankų darbas tiek (mažai) kainuoja?

Jeigu užsukote perskaitę šio mano įrašo pavadinimą ir šiek tiek nustebote ( o gal net pasipiktinote), nes tikrai nepritariate, kad rankų darbo gaminiai mažai kainuoja, tuomet mano tikslas pritraukti Jūsų dėmesį kalbant opia tema pasiektas. Na, o jei dar ir viską perskaitysite iki galo – paplosiu rankomis, nes tikėsiuos, kad gal geriau suprasite mus, rankdarbių kūrėjus, amatininkus, visus bandančius asmeniškai plėtoti kažkokias veiklas ir iš jų užsidirbti. Leidžiu sau kalbėti daugumos vardu, nes tikiu, kad ne aš viena taip mąstau ir jaučiuosi…

Šis straipsnis subalansuotas tiems, kurie bando gyventi iš pačių vystomų veiklų ir kartais jaučiasi beviltiškai, taip pat kaip informacija visiems būsimiems klientams, kurie nori žinoti už ką moka pinigus, visiems esamiems klientams, kuriems smalsi ši virtuvė, visiems tiems, kurie nesupranta, kodėl viskas tiek kainuoja ir visiems tiems, kurie bijo įvertinti savo darbą gaudami už juos derama atlygį.

Taigi, grįžkime prie tos temos apie rankų darbo bei paslaugų kainas. Būnant aktyvia įvairių su verslu susijusių forumų dalyve dažnai pastebiu nuomonių dvikovas, kai viena pusė šaukia, kad Lietuvoje yra kosminės kainos bet ko, kas rankų darbo, kai tuo tarpu kita pusė atliepia, jog įvardytos kainos ir taip yra per mažos ir tikrąja verte niekada nebus įkainojamos dėl to, kad Lietuva neturi tokios perkamosios galios. Ir aš su tuo sutinku. Tikriausiai ir Jums teko matyti voratinklio ažūro skraistes pardavinėjamas po 10 eurų, kai tuo tarpu net siūlai jai numegzti kainuoja brangiau. O kiek laiko reikia tokią skraistę numezgti? Bent jau dviejų savaičių vakarų tai tikrai. Sakau iš patirties. Dažnai auksarankės savo paslaugas bijo įkainoti realybę atitinkančia kaina, nes bodisi neigiamos aplinkos reakcijos. Ir pasirenka kitą kelią – galima sakyti, dovanoja savo laiką, kad tik kas pirktų. Viskas gerai, jei tai tikrai tik hobis ir žmogui apskritai smagu, kad kažkas naudos jo sukurt daiktą. Kaip sakant, dar ir pats primokės, kad tik paimtum… Bet kaip jaustis tiems, kurie iš to gyvena ir paskaičiavę visas investicijas parduoda tom „nenormaliom“ kainom? Rasčiau ir daugiau pavyzdžių, bet manau, kad suprantate, apie ką kalbu. Man dažnai tenka susidurti su nuomone, kad tie, kurie brangiai įkainoja savo darbą yra plėšikai, besarmačiai ir išvis, nežinia ką sau galvojantys, nes va kaimynė irgi daro ir trigubai pigiau. Taigi, aš labai noriu papasakoti, kodėl vistik viskas kainuoja tiek, kiek kainuoja o ne mažiau, kaip kad norėtųsi net ir mums, parduodantiems.  Nes nors man pavyksta dirbant daug ir reguliariai, ir dėka nuostabių klienčių, kurioms manimi tiki ir palaiko, dėka gyventi iš savo amato jau kelintus metus, man tikrai skauda už visus kuriančius, kurie nuvertina savo darbą, nedrįsta paprašyti tikros sumos ir tokiu būdu ne tik kasa duobę sau, bet ir kitiems iškreipdami kainas. Bet apie viską paeiliui. Tikiuosi, užteksite kantrybės.

rankų darbas

Mokesčiai. O taip, bent jau pas mus tai jie yra visa ko pradžia ir pabaiga. Kad ir kaip banaliai skamba, pirmiausiai prieš numatant iš savo veiklos gauti pajamas turi kažkaip oficialiai įteisinti savo veiklą ir mokėti ne tik nemažus mokesčius, bet dar ir gerai išmanyti buhalteriją, mokesčių įstatymus, arba… samdyti buhalterę. Tai, kaip žinia, kainuoja ne pigiai.

Marketingas ir žinios. Gaila, bet nepakanka gaminti ar teikti nuostabias paslaugas, nes vien dėl to netapsi nei įdomus, nei reikalingas. Žinau labai daug kūrėjų, kurių darbai verčia aikčioti, bet jų gebėjimas save pateikti vertas atvirkštinių reakcijų. Reklama, „brendo“ istorija, jos vizualizacija, populiarinimas, bendra idėja, darbas su socialiniais tinklais, straipsnių rašymas, kokybiškos nuotraukos, įvairiausių naujienų sekimas bei jų bandymas savo kailiu – tai tik dalis to, ką atsiminiau kasdien veikianti ir parašiau. O kur dar visokie mokymai ir seminarai, leidiniai, kurie reikalingi, kad žinios būtų šviežios ir pataikytum koja kojon su laiku. Viskas labai brangiai kainuoja, bet kadangi pasirinkimo neturim, mokam. Kai kuriems tenka samdyti ir marketingistus arba rinkodarininkus – priklauso nuo kiekvieno asmeninių gebėjimų. Bet vienaip ar kitaip tai brangiai kainuoja – arba finansinių atžvilgiu, arba laiko prasme.

Klientai. Apskritai pirmiausia, kad galėtum pasakyti savo kainą, dar turi turėti kam ją pasakyti. Klientai patys neatplaukia pieno upėm, o dabar, kai tikriausiai kiekvienas daugiabutis turi po asmeninį amatininką įvairiausioms paslaugoms bei gaminiams, konkurencija tokia milžiniška, kad kaskart, kai sulauki užsakymo jautiesi vos ne kaip laimėjęs loterijoje. Aišku, aš šiek tiek sutirštinu spalvas, bet jausmas tikrai panašus. Laimėti loterijoje kaip ir turėti klientų yra ne tik sėkmės reikalas (nes ji irgi nenuginčijamai svarbi), bet ir daug nuoseklaus bei pastovaus darbo ir aktyvaus marketingo, kaip rašiau aukščiau. Tas kainuoja be proto daug laiko ir pinigų.

Hobis ar pagrindinis darbas? Ir štai, pagaliau susimokėję mokesčius, susikūrę Fb puslapį ar tinklapį (dažniausiai pradžioje jo irgi neįpirksi, nebent turi numatęs lėšų investicijoms iš anksto), vystydami atitinkamą marketingą, turėdami įdomų „brendą“,  sulaukiame klientų! Valio!!! 🙂 Veikla vystosi. Užsakymų daugėja. Laiko jiems daugiau, deja, neatsiranda. Didelis džiaugsmas, kai tavo hobis arba pomėgis atneša papildomų pajamų, kai pradedi mąstyti, kad reiktų skirti daugiau laiko tam. Tada renkiesi, ar toliau plėtoti savo hobį ir paversti savo pagrindiniu darbu, ar ne. Bet…  Jei tai paverti tiesioginiu darbu, iškart viskas tampa sudėtingiau.  Turi mąstyti į priekį, valdyti pajamas, pelną protingai paskirstyti į priekį ne tik būsimoms išlaidoms, bet ir nenumatytiems atvejams. Kitaip sakant, kai veikla tampa nebe hobiu o amatu, viskas ima atrodyti ne be taip paprastai ir čia prasideda kainos dydžio šokis – nes jei ji bus per maža, dirbsi daug neuždirbdamas pakankamai, kad pragyventum (kadangi laiko resursai turi tiesiog fizines ribas), jei kaina bus per aukšta, neturėsi užsakymų ir nebus ką dirbti. Taigi, slidi riba tarp to per mažai ir per daug 🙂 Beje, kai veikla tampa pagrindine, pradedi dirbti ne laisvalaikiu, o 24h/7d per savaitę. T.y. nuolat ir be išeiginių. Ir net dirbdamas galvoji apie tai, ką dirbsi toliau. Nes net ir jei fiziškai nedirbi, o pvz. mėgaujiesi spektakliu, į kurį atradai laiko nueiti tikrai ne taip lengvai, vistiek viena kita mintis įsibrauna apie tai, ką turėsi padaryti grįžęs namo.

Rankų darbas

Investicijos. Jų reikia daug, ir kiekvieną mėnesį.  Čia paminėsiu tik finansines investicijas, kurios apima ir tai, iš ko gamini, ir įpakavimą, ir produkto fotogravimo kaštus, ir siuntimo išlaidas, ir beaebejo, reklamą, ir, aišku, jau minėtus mokesčius. A, dar svaru paminėti dalyvavimą įvairiose mugėse, nes čia yra didelė atskira investicija – mokestis už vietą (dažniausiai apie 200eur ir daugiau), įranga (kuri turi būti ne tik patraukli, bet ir kompaktiška, ir išskirtinė), laiko sąnaudos ne tik pasiruošti joms bet ir jose būti (dažniausiai šeima tuo metu, kaip ir darbo dienomis veikia kažką be tavęs). O tada laikykis, jei seksis bus smagu, jei ne – būsi sugniuždytas ne tik finansiškai, bet ir moraliai. Prireiks ne vienos savaitės atsigauti, o darbai tai nelaukia…

Toliau investuojama į kokybiškos ir tinkamos žaliavas gamybai/ kūrybai. Beje, jos ne tik kainuoja tikrai brangiai, bet dar ir paieškoms skirti laiko nemažai tenka. Mano atveju tam, kad sukurčiau net mažiausią papuošalą turiu turėti visą arsenalą iš ko kurti. Bet net ir turėdama visą kambarį įvariausių karoliukų, plunksnų, siūlų, visko, ko gal net ir neprireiks, dirbdama beveik nuosavoje parduotuvėje aš bevek kas antrą dieną kažko pritrunku ir vėl keliauju ieškoti bei pirkti. Kiek kuro išvažinėju per savaitę ir laiko sugaištu, jau nepasakosiu. Taigi, investuoti reikia nuolat, ir daug. Dažnai grįžtu su į delną telpančiu maišiuku, kurio vertė siekia 100 eurų, ir guodžiuosi, kad kažkada vistiek atsipirks. Taip ir nutinka, tik dažnai nežinai, kada tai įvyks :)) Kartais tie įšaldyti pinigai taip griaužia sąžinę, kad sunku nupasakoti. Žiūri į „stovinčius“ pinigus įvairiais pavidalais ir galvoji, kam gi aš pirkau tai? Belieka pasikliauti išmonę ir bandyti panaudoti tas detales arba toliau žiūrėti. Beje, bent jau aš kelinti metai prioritetus teikiu ne naujai batų porai, o investicijoms į savo veiklą, kad ji augtų ir būtų dar kokybiškesnė. Žodžiu, finansinės investicijos yra tikrai didelės. Ir jos tave pasitinka kiekvieną mėnesį plačiai išskėstu glėbiu 🙂

Dar iš pagarbos kitiems turiu paminėti patalpų nuomos investicijas. Aš esu laimingoji, nes turiu erdvius namus ir darbo kambarį po nosim, kolkas dirbu viena ir nereikia juo dalintis, todėl man bent jau atkrenta nuomos kaštai. Bet daugumai veiklų reikia atskirų patalpų. O kokios nuomos kainos, aš net bijau pagalvoti. Manau, kad maždaug tiek, kiek du minimumai, jei neklystu. O kiek dar slypi visokių niuansų, kaip ilgalaikiai įsipareigojimai ir t.t.

Laikas. Jau minėjau, kad kai imi dirbti sau, dirbi visą parą, visas savaitės dienas be išeiginių. Niekada nepakanka to, ką dabar darai, turi mąstyti į priekį, turėti planą (idealiausia bent ateinantiems metams), dirbti su savo asmenine motyvacija, būti pozityviai nusiteikus. Nepulti į paniką, kai viskas „stoja“, nes tokių mėnesių per metus bent du tikrai būna. Tada svarbu susiimti ir nepadaryti klaidingų sprendimų (pvz.kvailų, neapskaičiuotų investicijų, kaip man irgi yra nutikę) vardan to, kad kažką daryti. Beje, dažniausiai darbymetis mums būna tada, kai kiti gali sau leisti ilsėtis daugiau – vasarą ir prieš šventes. Bet čia irgi tik smulkus niuansas 🙂 Tiesa, kartais manęs paklausia, per kiek laiko aš pagaminu auskarus? Kartais iškart skaičiuoja, koks pelnas man lieka pardavus kelis papuošalus. Tada širdyje skaniai juokiuosi. Tiesą pasakius, neįmanoma suskaičiuoti, kiek laiko praleidai tam, kad išmoktum tuos auskarus pasiūti, kiek laiko ir lėšų kainuoja tie anksčiau nupasakoti niuansai, bendravimas su klientais, pateikimas papuošalo ir panašiai. Papuošalas (ar bet koks daiktas, paslaugs) nekainuoja tik tiek, kiek mokėjai už medžiagas jam pagaminti/suteikti. Jis kainuoja keliskart brangiau. Beje,  jeigu dirbi su asmeniniais užsakymais, tai turi mokėti nuspėti, ko norės Tavo klientas, kai jis pats dar to nežino. Ši vieta man labiausiai patinka, nes tada įvyksta patys nostabiausi dialogai tarp manęs ir būsimų cackų klienčių. Man visada rūpi sukurti tokį papuošalą, kuris būtų su tos moters, kuri juo puošis, istorija. Kaip minėjau, man tas begalo patinka, bet kainuoja labai daug laiko.

Akimirkos po užsakymo įgyvendinimo. Įgyvendinus užsakymą seka nerimo akimirkos – kaip tinkamai perteikti to ką kūrei grožį ir nenuvilti laukiančiojo. Čia vėl prasideda žaidimai su nuotraukomis ir slėpynės su tinkama šviesa. Tada išsiunti nuotraukas klientei ir lauki. Nerimas kyla pamačius, kad žinutė perskaityta, bet atsakymo nesulauki. Mintys pradeda piešti juodžiausią scenarijų – nepatiko, kažkas ne taip, spalvos neatitiko lūkesčių, viskas, reikės perdaryt, kada suspėt, laukia kiti užsakymai ir dar šimtai kitų minčių. Ir tada sulauki žinutės, kad viskas nuostabu ir gražiau, nei įsivaizdavo. Eureka! Tokia diena verta švęsti 🙂 Bet kiek nervų ir nerimo tai kainuoja, Jūs neįsivaizduojat!

Krizės. Aš nepasakosiu, ką tenka patirti, kai esi kūrėjas ar amatininkas, o tave ištinka kūrybinė krizė –  dėl oro, saulės trūkumo, gal dėl nusivylimo, kad kažkas pavyko ne taip, gal dėl to, kad esi pervarges arba… atisibodo visos žaliavos, o naujų tinkamų nerandi pritaikyti. Arba, pvz., neseniai mane buvo ištikusi kita krizė – fotografavimo. Dienos mūsų, kaip žinia, nelepina šviesa, o tokioje niūrumoje „padaryti“ patrauklų kadrą daikto, kurį nori parodyti ir parduoti, ir kurį norėtųsi pirkti, praktiškai neįmanoma. Džiaugiuosi, kad mane išgelbėjo vyras, padovanojęs iš anksto kalėdinę dovaną – tinkamą objektyvą fotografuoti net ir lietuviškomis sąlygomis. O jei ne jis, nežinia, kaip būtų išsisprendusi krizė, gal būčiau ir toliau turėjusi lipti per save ir publikuoti „gėdą darančias“ nuotraukas, idant veikla nesustotų visiškai. Bet kiek iš to naudos būtų – nežinia. Galbūt dabar man nepritarsit, sakysit išeičių visada yra. Žinoma, bet bent jau aš esu maksimalistė ir man norisi viską daryti gerai, o ne taip, kaip išeina. Dar viena iš dažnai pasitaikančių krizių, kurias įvardija dauguma amatininkų – nuolatinis jausmas, kad tau nepakankamai gerai sekasi. Arba bent jau konkurentams sekasi geriau, nei tau :)) Kas padeda su tuo kovoti? Geri klientų atsiliepimai (Jūs tikrai neįsivaizduojat, kiek daug jie reiškia), užsakymų gausa, artimieji, kurie palaiko, draugai, kurie netingi ir negaili gero žodžio bei pasitenkinimas savo darbu kai jis pavyksta taip, kaip suplanuoji. Bet vienaip ar kitaip, emociškai tos krizės kainuoja begalo brangiai.

Sveikata. Dažniausiai, jeigu dirbi samdomą darbą, už kenksmingas darbo sąlygas būna mokama papildomai. Arba, jeigu sveikata nukenčia dėl to. O štai aš kasmet atsisveikinus su geresniu matomumu, įsitaisau papildomą minusą regėjime, prisiuostau tiek klijų, kad tikriausiai kraujyje tas matytųsi, o rankos dažniausiai būna subadytos, apkarpytos. Apie nugaros būklę nepasakosiu. Beje, viską dar papuošia alergija kažkam, nuo ko prasideda sloga ir dega veidas – gal nuo dirbtinės lempos šviesos? O gal tų pačių klijų…

Jaučiu, kad jau pakankamai „prisiguodžiau“, ir tikriausiai jau reikia sustoti, nes dar pasakočiau ne vieną punktą, kuris reikalauja vienokių ar kitokių investicijų ar praradimų. Kaip jau sakiau, kadangi neturim kito pasirinkimo – mokam visur pilną kainą – ir finansine ir moraline, ir laiko prasme. O Jūs esat laimingi, nes jeigu Jums atrodo per brangu, tiesiog neperkat iš mūsų 🙂 Ir perskaitę šį straipsnį drąsiai galit išrėžti man – jei nepatinka, tai nedirbk. Bet aš rašiau tai tikrai ne dėl to, kad sulaukčiau paguodos, ar kad norėčiau dirbti ką kitką. O tik tam, kad pagaliau išsklaidyčiau miglą, kuri mus apgaubusi, kad apsiginčiau dėl tų aukštų kainų ir kad tiesiog… Išsipasakočiau, kol neužpuolė dar viena krizė. Šiuo savo atsidūsėjimu norėjau papasakoti, kad visuomet iš šono viskas atrodo kiek kitaip, nei yra iš tikrųjų. Ir šio straipsnio pavadinimas kviečia pažvelgti į mūsų, amatininkų, darbą iš mūsų, o ne kliento pusės. Kad mums mūsų prekės ir paslaugos atrodo kainuojančios pigiai, nes mes žinome, kiek iš tikrųjų  viskas kainuoja, patiriame savo kailiu… Ir mes suprantame, kad kainos, kuriomis įkainojame savo gaminius, gali atrodyti didelės ir ne visiems prieinamos. Ir mes nepykstame, kad neperkate. Mums tiks skaudu, kai esame apšaukiami brangininkais, kai per kitus pasiekia kalbos, kad nesąmoningas kainas „laikome“. Patikėkit, mes irgi norėtumėm parduoti už mažiau, daugiau, greičiau. Bet deja. Matematika labai paprasta 🙂 Mėgstu pajuokauti, kad kai reikia kažką pirkti, viskas atrodo beprotiškai brangiai, bet kai nori pats parduoti – kainos, kurios sulauktų susidomėjimo turi būti mažiausios kiek įmanoma, antraip bus sunku parduoti…

Įvykiams užbėgdama už akių noriu patvirtinti, kad esu labai laiminga plėtodama savo veiklą susijusią su Cacka Pacacka, dėkinga visoms klientėms, kurios manimi tiki, ir neįsivaizduoju, kad kažkas galėtų būti kitaip bent jau artimiausiu metu. Šiuo savo straipsniu noriu visus geriau supažindinti su ta kita puse, ugdyti klientų sąmoningumą ir pasidžiaugti, kad nepaisant visų tų slypinčių niuansų Lietuvoje yra tiek daug kuriančių, savo veiklas vykdančių žmonių, kurie savo sunkiu darbu stengiasi ir neša visas atsakomybes ant savo pečių, o ne verkšlena ir laukia, kol kažkas (mokesčių mokėtojai, pvz.) jiems padės ir palengvins gyvenimą 🙂

Artėjant Šv. Kalėdoms pagalvokim, kad dovanos, įsigytos iš tokių žmonių, kurie patys plėtoja savo amatą turės ne tik pridėtinę vertę, bus su istorija, skatins juos eiti toliau bet ir bus tikrai tikresnės, nei prekybos centre su nuolaida įsigytas plastmasiukas 🙂 

Šiandien buvusi ypatingai nuoširdi, Cacka Pacacka <3



Send this to a friend